Nuo "infekcijos" galėjau ir numirti žindymo istorijų konkursas

Parašiusi mums savo žindymo patirtį, mama Manta tikisi, kad ji bus naudinga kitoms mamoms.

Mano istorija turi laimingą pabaigą, o viskas prasidėjo prieš 11 mėnesių, kai atliko neplanuotą cezario pjūvio operaciją. Deja, neturėjau galimybės iš karto pamaitinti savo mažojo. Po operacijos jį leido pabučiuoti ir išnešė. Kūdikį pirmą kartą atnešė po kokių 5 valandų.

Iš karto pamaitinau, tiksliau, pasimokiau maitinti, po to išnešė nakčiai.

Maniau, kai ateis laikas, vėl atneš pamaitinti. Iš tikrųjų, net nelabai supratau, kodėl išnešė (tiek daug visko įvyko, buvom sutrikę ir nesupratom su vyru, kas vyksta). Galvojau, lauksiu, kol atneš, bet užmigau ir nubudau tik ryte. Nustebau savo mažojo nesulaukusi.

TAIP PAT SKAITYKITE:
5 mamų tipai, kokia esi tu?
Ar berniukus ir mergaites reikia auginti bei auklėti skirtingai?

Nuo tada mano leliukas apsigyveno palatoje kartu su manimi ir taip prasidėjo mūsų žindymo istorija. Priešpienį gana greitai pakeitė pienas, tad pieno netrūko. Iš tiesų, nėštumo metu labiau domėjausi gimdymu ir žindymo temos net nepaliečiau, tad net nebuvo minties, kad pienuko gali nebūti ar neužtekti. Tiesa, teko patirti ką reiškia nukramtyti speneliai. Atrodo, kaip ir normalu turint pirmąjį vaikiuką ir nieko nežinant apie žindymą.

Išleidome įvairiausiems kremams ir kompresams daugybę pinigų, bet labiausiai padėjo gauti patarimai iš mamos. Situacija pagerėjo. Išmokau teisingai paduoti krūtį, ir speneliai pradėjo gyti. Bet dėl jų pati maitinimo pradžia man buvo labai skausminga. Nelaukdavau maitinimo, žinodama, kad skaudės. Maitinant atrodė, kad jaučiu kraujo skonį burnoje. Galų gale viskas susitvarkė, jaučiausi laiminga. Maniau, dabar sūnus tik valgys, augs, ir jokio skausmo man.

Deja, kai kūdikiui buvo 3 savaitės, man perpūtė krūtis.

Buvo ruduo, išlipau iš mašinos neapsirengusi, ir tiek tereikėjo... Tą naktį pakilo temperatūra. Buvome svečiuose pas vyro tėvus, ir aš net nenumaniau, kad turiu beveik 40 temperatūros. Prisimenu, man buvo taaaip šalta, buvau labai pikta, irzli, vyro tėvai net stebėjosi, kad aš labai nervinga.

Grįžome namo, sugalvojau pasimatuoti temperatūrą ir supratau problemą. Buvo savaitgalis, tad gėriau paracetamolį ir laukiau darbo dienos. Atėjus pirmadieniui skubėjau pas gydytoją. Ji ištyrė kraują, klausė, ką skauda. Bendras kraujo tyrimas idealus, šlapimo tyrimai irgi, o nuo temperatūros skauda visą kūną... Pasakė, kad čia kažkokia infekcija, liepė gerti paracetamolį, ir jei po 3-4 dienų nepraeis, tada sugrįžti.

Bandžiau ištempti aš tas 3-4 dienas: išgėrus vaistų temperatūra nukrenta iki 38,5 ir vėl sukyla, šaltkrėtis siaubingas, tada stipriau pradėjo skaudėti krūtis. Ketvirtadienį aš vėl pas gydytoją. Man pasisekė, kad buvo kita gydytoja, kuri iš karto mane išsiuntė i Antakalnio ligoninę. Gydytojai apžiūrėjo ir nustatė, kad man rimtai gresia mastitas. Man pasisekė, kad pūlinys susidarė netoli spenelio, ir jį pavyko išmasažuoti. Labai ačiū už pagalbą gydytojoms R. Povilaitienei, gydytojai Eglei ir vyr. akušerei Violetai! Tik jų dėka dabar man viskas gerai.

Jaučiu, kad su ta "neatpažinta infekcija" būčiau ir numirus.

Deja, be antibiotiku neapsiėjau. Per tą savaitę, kai buvau su temperatūra, labai bijojau, kad imsiu ir vieną rytą neatsibusiu. Vyras bandė savo kūnu mane šildyti, trinti, kojos linko, nustojau valgyti, norėjosi tik sušilti ir ramiai užmigti. To pasekmė - man dingo pienukas...

Bandžiau pavalgydinti mažąjį nors per kelis kartus. Kiekvieną kartą jam verkiant, skausmas perverdavo, kad kankinu savo vaiką, bet atrodydavo, kad tuoj, tuoj atsiras pienuko... Atėjo laikas vizitui pas vaikų gydytoją. Svėrimas. Vaikas per 12 dienų nepriaugo svorio. Gydytojos verdiktas buvo negailestingas: "Tikrai nėra pieno, kas dvi valandas maitinkite mišinuku..."

Verkiau grįžtant iš klinikos.

Nebedrįsau savo vaiko marinti badu - padavėme mišinuko. Jis jo pavalgė ir užmigo, buvo toks guminis, apatiškas... Vėliau po 2 valandų žadinau valgyti vėl mišinuko, ir jis viska išvėmė! Nesu mačiusi tokio fontanu trykštančio vėmimo. Išsigandome. Davėme kitą mišinuką - vėl išvėmė, po to visą išbėrė. Buvau nevilty!

Pieno nėra, mišinuko nebeima, beria, vemia, toks jausmas, kad jam taip neskanu, kaip privalgius ko nors šlykštaus! Po trijų dienų kontrolinis svėrimas, vaikas alkanas, tačiau buteliuko nebeima, tvirtai sukanda dantenas ir neleidžia net įkišti žinduko.

Buvo sunku, nusprendėme ieškoti pagalbos ir atgaivinti pieną, nes mišinuko nusprendėme nebeduoti. Visur ieškojau informacijos, kas gali padėti. Deja, vietų, kur teikiama pagalba, nedaug.

Paskambinau į vienus nėščiųjų kursus, ten moteris patikino, kad tikrai maitinsiu pati, tik pienas gaminasi galvoje, tad turiu nueiti prie veidrodžio ir tvirtai pasakyti, kad aš maitinsiu, ir tada maitinti kas dvi valandas ar net dažniau. Taip ir dariau...

Laukėme pienuko 4 dienas!

Labiausiai už palaikymą dėkoju mamai, ji skambindavo kiekvieną dieną ir vis drąsindavo - jau tuoj, jau greitai pienuko atsiras. Ji ir mano vyras man buvo didžiausi ramsčiai. Išsinuomojome svarstykles ir svėrėme mažiuką prieš ir po valgio. Turėjau sąsiuvinį, į kurį rašiau, kiek pilnų sauskelnių, kiek gramų suvalgyta, kas kiek laiko valgyta. Tai kėlė pasitikėjimą, nes mačiau, kad suvalgytų gramų skaičius vis didėja.

Teisingai sakoma, kad pienas gaminasi galvoje, reikia tikėti. Atrodo, paprasta, bet tai yra neapsakomai sunku! Pienukas būtų atsiradęs ir anksčiau, jei aš nebūčiau patikėjusi gydytoja, kad nebėra pieno!

Vizitas pas gydytoja šį kartą mus nudžiugino, per 4 paras priaugo 300 g. Tada gydytojai pasakiau, kad visgi prisišaukėme pienuką. Ji nustebo. Buvo minučių ar net pusvalandžių, kai galvojau, neištempsime, kad aš nemoku auginti savo vaiko, bet turėjau tikėti, kad viskas bus gerai. Verkiau nuolat, jaučiausi netikusi mama. Ta savaitė, turbūt, buvo sunkiausia mano gyvenime.

Atsiradus pienukui, jo gaminosi vis daugiau.

Aš nurimau, tapau linksmesnė. Mano kūdikis jusdamas, kad vėl grįžta darna ir ramybė, puikiai augo, buvo linksmas ir stiprus. Tačiau po mėnesio, kai mažajam buvo 2 mėnesiai, pasikartojo situacija. Mane vėl pradėjo krėsti šaltis, labai sukilo temperatūra. Šį kartą aš jau žinojau, kas man. Iš karto skambinau man pirmąjį kartą padėjusiai akušerei. Ji išmasažavo krūtinę, liepė šaldyti tas vietas, kur susiformavo gumbai. Deja, ir vėl antibiotikai, CRB (reaktyvinio baltymo tyrimas, nes bendras tyrimas uždegimo man nei pirmąjį, nei antrąjį kartą nerodė) rodė didelį uždegimą. Kaip ir pirmąjį kartą, man dingo pienukas.

Vėl savaitę maitinau, maitinau ir vėl pienuką susigrąžinau. Pasimokiau ir turėjau užsišaldžiusi pienuko, tad vaikutis nebadavo, o aš kantriai šaukiausi pieną. Šį kartą viską išgyvenau ramiau, žinojau, kad viskas bus gerai, tad ir pienas grįžo greičiau.

Mielos mamos, dabar galiu duoti kelis patarimus, kurie, tikiuosi, pravers. Pieno tikrai atsiras, tiesiog tam reikia pozityvių minčių, padrąsinimo (man tai buvo sunkiausia, nes puolė liūdesys) ir dažnai maitinti, kuo dažniau, tuo geriau.

Deja, negaliu pasakyti, ką daryti tokiais atvejais, kai kūdikis išvis atsisako žįsti. Maniškis būdavo nepatenkintas, kad negauna pakankamai pieno iš karto, bet jis neturėjo kito pasirinkimo, tad po ilgo jo rėkimo nusitraukdavau pieno ir sugirdydavau šaukšteliu, tada vėl bandydavau duoti krūtį. Tad teko kovoti ne tik su pieno trūkumu, bet ir su kūdikio nenoru man padėti.

Tikiu, kad visa tai esate girdėjusios, bet aš galiu pasakyti - tai veikia. Beje, visam šiam procesui reikia laiko. Man pienuko pakankamai atsirado po 4-5 dienų.

Mano mažajam jau 11 mėnesių, ir vis dar maitinu.

Per visą tą laiką dar teko patirti ir pieno krizes, ir kūdikio užsispyrimą tiesiog nevalgyti iš krūties be jokios priežasties. O tai tikrai išmuša iš vėžių. Man visos visos maitinimo bėdos baigėsi, kai suėjo pusė metų. Manau, kad tada aš nurimau, kad tarpinis svarbiausias žindymo kelias nueitas ir, kad ir kokia maitinimo bėda ištiktų, mamos pienas nebėra vienintelis jo maistas. Tiesa, sūnus jau pats atsisako krūties, tad maitinu kartą ar du per dieną, bet taip nusprendė jis pats.

Manta

Rugpjūčio 1-7 dienomis minima Tarptautinė žindymo savaitė. Šių metų šūkis: „Žindymo parama: arčiau mamų". Jeigu ir jūs susidūrėte su žindymo sunkumais, kuriuos įveikėte, laukiame Jūsų pasakojimų el. paštu tavovaikas@delfi.lt. Dalinkimės patirtimi ir įkvėpkime viena kitą! Istorijų konkurso sąlygas rasite čia.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis