Po gimdymo vaikelį iš karto paguldė prie krūties.
Mums pasisekė, nes jis iš karto ją paėmė, žindė ilgai ir godžiai. Deja, aplinkui laksčiusios moterytės labiau rūpinosi gimdyklos tvarkymu, nei mumis tuo metu, tad parodyti, kaip žindyti pirmąjį vaikelį, neskubėjo. Ką gi, įsivaizdavau, kad viską darau gerai. Žindė mažylis daug, džiaugiausi. Tačiau valandos bėgo, tarpai tarp žindymų buvo trumpučiai, skaudėjo vis labiau. Maždaug po paros atėjusi nauja sesutė pasakė, kad vaiką laikau blogai.
TAIP PAT SKAITYKITE:
Ką apie vaiką pasako jo Zodiako ženklas? Ožiaragis
Kaip išmokyti vaiką žaisti vieną?
Tuo metu speneliai jau buvo žaizdoti. Dėjau kompresus, tepiau kremu, tačiau viskas veltui, nes tuoj pat tekdavo viską nuvalyti ir žindyti sūnų.
Grįžus namo situacija tik blogėjo.
Žindyti buvo kančia - jokios palaimos, jokio dieviško jausmo. Ir baikite, mielosios, pasakoti, kad viskas nesvarbu, nes viskas dėl vaikelio - skausmas yra siaubingas, surakindavo nugarą, sunku buvo net kvėpuoti!
Džiaugsmo nedaugėjo ir vėliau, kai krūtys prisipildė pieno, o vaikas krūties niekaip neapžiojo. Žinoma, jam trukdžiau ir pati, nes vos prisiliesdavo, atšokdavau nuo jo dėl veriančio skausmo. Ašaros riedėjo kaip pupos, nežinojau ko griebtis. Rankomis nusitraukti pieno man nepavyko, močiučių išgirti kopūsto lapai niekuo negelbėjo - krūtys degė ir nuo pilnumo, ir nuo atvirų žaizdų. Paskutinis kantrybės lašas buvo tuomet, kai pradėjusi eilinį kartą maitinti mažylį pamačiau, kad jo žanduku bėga ne pienas, o mano kraujas.
Griebiausi šiuolaikinių žindymą garbinančių mamų siaubo - pientraukio (ir ačiū didiems išradėjams už jį!!!). Prasidėjo žaidimų periodas: pienuką traukiau pientraukiu (pirmus lašus išpildavau, nes juose buvo daugiau kraujo, nei pieno) ir maitinau iš buteliuko. Šiek tiek bijojau, kad vėliau neims krūties (vėl ačiū už papildomus nervus visažinėms mamoms žindytojoms, kurios užtikrino, kad būtent toks variantas mūsų ir laukia, jei imsiu maitinti buteliuku).
Mums labai pasisekė, kad mano mažasis buteliuką ėmė, o vėliau tiko ir mamos krūtis. Žaidžiau ilgai, kiaurą parą: pritraukus pieno ploviau pientraukį, traukiau iš kitos krūties, maitinau... ir vėl visas ratas iš naujo. Tai vargino, bet pientraukis taip nežalojo krūties, galėjau ilgiau ir vaistais ištepus išbūti. Po dienos kitos jau keičiau - duodavau kas antrą kartą ir krūtį... Vėliau padėjo kitas vadinamasis „siaubas" - antspeniai, kurie, beje, mane taip pat labai gelbėjo.
Taip per gerą mėnesį žaisdama ir naudodama tuos „baisiuosius išradimus" išsigydžiau krūtis.
Pripažįstu, ilgą laiką nedrįsau antspenių nebenaudoti, tačiau kartą mažylis pats privertė - baisiai supyko būdamas pas gydytoją, antspenių neturėjau, tad teko maitinti be jų. Taip grįžau į normalias vėžes, tiesa, krūtinę dar ilgai profilaktiškai tepiau vaistais.
Vėliau perėjome ir kitus džiaugsmus - pieno krizę (kiek pamenu,apie trečiąjį mėnesį), vos poros produktų mamos valgiaraštį, įvairių, neva pieną gausinančių, priemonių paieškas... Taip, keletą jų buvau atradusi, tačiau kai kurios iš jų buvo laikinos, o kitos, kaip vėliau paaiškėjo, skatino mažylio pilvo skausmus.
Sūnų maitinau iki 8 mėnesių. Nutraukiau pieną po truputį, pati, nes taip norėjau. Mažylis turėjo jau daug dantukų, puikiai krimto košes ir kitą papildomą maistą. Savo pieną po truputį pakeičiau pirktiniu - iš pradžių dėjau į košes, vėliau po truputį duodavau atsigerti pavirinto pieno po maisto, kol galiausiai tik jis ir liko. Žinoma, šioje vietoje sulaukčiau gausybės komentarų, kad negalima pirktinio pieno duoti iki metų ar dar ilgiau, tačiau man jie neįdomūs - aš esu tikra, jog geriausiai žinau, kas mano vaikui tiko. Be to, neatsiras nei vienas žmogus, kuri įtikins, kad mišinukas yra kažkuo pranašesnis.
Ką aš manau apie savo patirtį?
Mums tiesiog pasisekė! Pasisekė, kad mažylis buvo „universalus" - ėmė ir bet kokį buteliuką (nereikėjo pirkti krūvos skirtingų firmų, atrinkinėjant jam tinkantį), o vėliau ir vėl tiko krūtis. Pasisekė, kad turėjau šių laikų siūlomas pagalbines priemones, kurių dėka užsigydžiau žaizdas. Niekada šioje vietoje savęs neaukštinau, neva esu nuostabi ir nepakartojama, kad ištvėriau baisias kančias dėl mažylio.
Aš tik dėkojau sūnui, kad jis su viskuo, ką aš dariau, sutiko ir prie visko taikėsi. Taip, žindyti aš norėjau, bet ne tik dėl vaiko - nuolat galvojau ir apie tai, kiek daug tektų permokėti už mišinukus. Bet žinote, kas šiandien man bjauriausia? Tai, kad džiaugtis reikia ne dėl to, kad maitinau savo vaiką pati, o dėl to, kad neteko patirti to baisaus spaudimo, kuris šiandien ridenamas ant nemaitinančios mamos pečių...
Pabaigoje norisi pasakyti tai, ką jau rašiau ir viename iš komentarų. Tai neturi būti viena iš įkvepiančių istorijų „visos gali maitinti". Ne, nes aš šiai nuomonei griežtai nepritariu. Labai džiaugiuosi, jei mano ir panašios istorijos įkvepia mamas atkaklumo ir šiek tiek daugiau užsispyrimo, vis dėlto aš labiau norėčiau pasakyti, kad net ir nemaitinanti mama yra ne mažiau mama. O mamos buvimas šalia vaiko ir jos meilė tikrai neįgauna daugiau prasmės tuomet, kai vaikas glaudžiamas prie krūties - bet kokiu atveju ji lieka besąlygine!!!
Glauskite vaiką prie RAMIOS širdies - to tikrai pakaks savo meilei ir šilumai perteikti ir tik už tai Jūsų vaikas Jums vėliau padėkos!
Lolita
Rugpjūčio 1-7 dienomis minima Tarptautinė žindymo savaitė. Šių metų šūkis: „Žindymo parama: arčiau mamų". Jeigu ir jūs susidūrėte su žindymo sunkumais, kuriuos įveikėte, laukiame Jūsų pasakojimų el. paštu tavovaikas@delfi.lt. Dalinkimės patirtimi ir įkvėpkime viena kitą! Istorijų konkurso sąlygas rasite čia.
