Mano gimdymo istorija: vandenyje gimusiam sūnui virkštelę nukirpo vyras

Monikos gimdymo istoriją galima pavadinti "šlapia", mat antrąjį savo vaiką ji gimdė vandenyje.

Nusprendžiau ir aš pasidalinti savo gimdymo istorija apie mažylį, kuris buvo tvirtai apsiprendęs, kada bus jo gimtadienis. Gimdžiau Didžiojoje Britanijoje, gimdymo centre, vandenyje.

Šios istorijos pradžia labai liūdna.

Mano mažyliui vietą šiame pasaulyje turėjo užleisti mano močiutė. Netrukus po laidotuvių sužinau, kad laukiuosi. Tai buvo labai netikėta, nes mes juk saugojomės! Antro vaikelio planuose toli gražu nebuvo, o ypač taip greitai. Namuose jau lakstė vos metukų ir 3 mėn. dukrytė. Šokas...

TAIP PAT SKAITYKITE:
Papasakok savo gimdymo istoriją ir laimėk dovanėlę.

Ilgas pokalbis su vyru, daug ašarų, dar daugiau susipynusių emocijų... Prisipažinsiu, kad buvo įvairių minčių, bet pagalvojau, kas aš tokia, kad spręsčiau kuriam iš mano vaikų lemta gimti ir džiaugtis mūsų meile, o kuriam - ne... Močiutė iš dangaus mums atsiuntė tą mažą angelėlį, ir mes privalome juo rūpintis. Jeigu taip įvyko, vadinasi taip buvo lemta. 

Taigi, prasideda nekantrus laukimas.

Laikas lekia labai greitai, kadangi namuose jau laksto viena mažylė, tad nėra kada sėdėti ir skaičiuoti dienas.

Žiemą pakeičia pavasaris, pilvelis jau pūpso kaip reikiant. Sužinom, kad turėsim broliuką. Laimė netelpa širdyje.

Pavasarį pakeičia taip laukta vasara. Nėštumas eina labai sklandžiai, jokių bėdų, jokių nusiskundimų. Dukrytė kasdien glosto ir bučiuoja dičkį pilvūzą ir sako broliukui, kaip stipriai jo laukia. Nepakartojamos akimirkos...

Vasara įsibėgėja, pamažu artėja TOJI diena.

Terminas pagal paskutinių mėnesinių datą nustatytas rugpjūčio 26 d., tačiau po echoskopo gydytojai jį perkelia viena diena vėliau - į 27 d. Na, ir ką gi ta viena diena pakeis?  Nieko... Vis vien mažylis pasirinks, kada jau panorės mus pamatyti.

Nuo 36 nėštumo savaitės prasideda smagumai.

Paruošiamieji sąrėmiai tokie "malonūs", kad kartais atrodo, jog nesuprasiu, kada tas gimdymas prasidės. Kuo toliau, tuo dažniau jie mane lanko. 

Rugpjūčio 25 dieną, kaip ir kiekvieną rytą, verkšlenu, kad niekas neįvyko per naktį, tik veltui tie skausmai prakankino pusę nakties. Vyras nusiveža į kavinę papietauti, pasivaikštom truputį ir parvažiuojam namo.

Vakarop į svečius atvažiuoja sesuo ir atveža mamą pasisvečiuoti pas mus savaitgaliui. Labai nudžiungu ir nusprendžiu, kad būtinai reikia jau gimdyti! Nebūtų problemų dėl dukrytės palikimo gimdymo metu, o ir mama tuo pačiu mažyli pamatytų.

Ateina vakaras, prisileidžiu vonią, ramiai paguliu, atlieku visas grožio procedūras, vyras dar padeda su pedikiūru. Po vonios malonumų patraukia miegas.

Rugpjūčio 26 ryte apie 6 valandą eilinį kartą pabundu nuo skausmų. Kadangi miegas nebeima, skaičiuoju, kas kiek laiko: 12 minučių, 9 minutės, 10 minučių, žodžiu, vėl niekas nereguliaru, ima pyktis... Kiek dar viskas gali tęstis?

Rytas gražus, saulėtas, nutariame važiuoti iki sekmadieninio turgaus.

Ten bevaikštant jaučiu jau tokį nemalonų skausmą, kad vis norisi sustoti. Važiuojant namo dar užsukam į parduotuvę apsipirkti savaitei, aš ten lekiu tiesiai i WC ir ką - daaaug išskyrų su daaaug kraujo! Viduje sukrebžda viltis, kad gal jau šiandien toji diena? Būtų idealu.

Grįžtam namo, skausmai niekur nedingę, tik sustiprėję, mėginu skaičiuoti - NEREGULIARU!!!  Toks pyktis ima, sakau, nesuprasiu, kada gimdysiu, jeigu taip ir toliau!

Nusprendžiam su vyru važiuoti į tokį parkelį pasivaikščioti, su viltimi, kad padės judėjimas. Atvažiuoja sesuo - išsiveža mamą su dukryte prasiblaškyti, išvažiuojam ir mes. Bevaikštant jau užeina tokie skausmai, kad reikia kvėpuoti įsikabinus į vyrą.

Pavaikštome keletą valandų, dar prisėdam kavinukėje, atsigeriam kavos ir nusprendžiam, kad laikas važiuoti namo, nes skausmas vis intensyvėja ir tarpai trumpėja. Parvažiuojam apie 5 val., prisėdu skaičiuoti - kas 5 - 3 min.

Vadinasi TIKRAI kažkas vyksta!

Dar greitai palendu po dušu ir apie 6 val. skambinu į ligoninę, viską papasakoju ir gaunu paliepimą atvažiuoti.

Kol išsiruošiam ir atvažiuojam, jau 7 va.l, skausmai kartojasi jau kas 4-3 min. Ten visi formalumai ir t.t. Nusiveda patikrinimui, man iš baimės, kad gimdos kakleio atsidarymas bus tik kokie 2 cm., jau pradeda linkti keliai. Apžiūri ir paaiškina, kad jau 5cm. Paklausia, ar nepersigalvojau dėl gimdymo vandenyje ir išeina leisti man vandens į baseiną ir ruošti palatos. Mes laukiamajame sėdim ir žiūrim TV, dar su vyru pasijuokiam, kad va, nepamatysiu „X Factor", nes, gaila, palatoje nebus televizoriaus.

Apie 8 val. mes jau savo palatoje, viskas paruošta. Aš dar šiek tiek pasėdžiu ant kamuolio ir lipu į vandenį. Kaip GERA, toks palengvėjimas.

Apie 9 val. jau prasideda tokie skausmai, kad nebesinori gyventi, noriu tik epidūrinio nuskausminimo ir miegoti. Vyras įdeda CD, kurį buvau įsirašiusi gimdymui, akušerė prileidžia šiltesnio vandens ir liepa pamėgint atsipalaiduoti tarp skausmų... Suveikia puikiai - beveik sugebu užmigti tarp sąrėmių.

Apie 22 val. sakau akušerei, kad jaučiu didelį spaudimą žemyn. Ji liepia klausyti savo kūno, kai pats pradės stumti, vadinasi, jau laikas. Na ir ką, po 15 minučių pajaučiu, kaip kažkas sprogsta pilve - suprantu, kad vandenys nubėga. Dar pora stūmimų ir užgimsta galvytė, o su kitu stūmimu pasirodo ir visas mažiukas.

Virkštelė apsisukusi aplink kakliuką, visas veidukas mėlynas.

Bet po kelių sekundžių išgirstu patį nuostabiausią garsą - verksmą ir 22.25 val. su pasauliu pasisveikina mano tamsiaplaukis, punktualusis Danielis. 3,7 kg ir 56 cm.

Vyras nukerpa virkštelę ir lipam iš baseino.

Mane paguldo į lovą ir suleidžia vaistų, kad užgimtų placenta (pačiai neleido jos gimdyti dėl anemijos, kad nenukraujuočiau).

Mažiukas guli man ant krūtinės ir daugiau jau niekas nebesvarbu, laikas sustoja, viskas aplinkui išnyksta...

Tu jau su manimi, ir aš pati laimingiausia! Taip aš antrą kartą tapau MAMA.

Monika

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis