Mamos klausimas:
„Turiu 6 savaičių dukrytę. Nuo pat žindymo pradžios dukrytė beveik visada valgydama užsnūsdavo, o kadangi speneliai dar ligoninėje buvo sukandžioti ir pradėjo kraujuoti, labai ilgai negalėdavau laikyti jos prie krūties. Taigi, mergaitė nepavalgydavo. Kol kraujavo speneliai, maitinau su antspeniais, iš kraujuojančios krūties pieną nusitraukdavau, paskui sumaitindavau. Bet viskas buvo labai chaotiška. Kadangi mergaitė, greičiausiai, nepasisotindavo, kelis kartus nakčiai netgi duodavom mišinėlio.
Dukrytei lėtai augo svoris, todėl apylinkės pediatrė nusprendė, kad man trūksta pieno ir patarė primaitinti mišinėliu po kiekvieno maitinimo, o krūtį patarė leisti žįsti tik 15 minučių. Be to, prieš tai jos patarimu „tikrinau", kiek turiu pieno, bandydama nusitraukti pientraukiu. Žinoma, su pientraukiu jo ištraukiau ne tiek, kiek turėtų būti, anot gydytojos".
Konsultuoja vaikų ligų gydytojas ir žindymo konsultantas, knygos „Kūdikio žindymas: Nepakeičiamas kaip motinos meilė" autorius Kazimieras Vitkauskas.
Kraujuojančios spenelių žaizdos tikrai nėra privalomas žindymo atributas. Gamtoje to nebūna. O kad nebūtų ir civilizuotame žmonių gyvenime, reikia pripažinti ir gerbti gamtos dėsnius. Pirmasis jų - kūdikį glausti prie krūties ir pradėti žindyti tuojau pat pagimdžius. Naujagimis, siekdamas maisto ir krūties, plačiai išsižioja dėl įgimto ieškojimo reflekso, o mamos krūtis (nors joje naujagimio jau laukia priešpienis) dar nebūna pritvinkusi, todėl ganėtinai minkšta ir lengvai apžiojama pakankamai plačiai. Tai labai svarbu, nes žįsti - tai nėra čiulpti.
Svarbu - ankstyvas ir taisyklingas žindymas
Jeigu pirmasis žindymas atidėliojamas (laukiant kol atsiras „daug" pieno), jeigu naujagimis raminamas čiulptuku - tuštuku, jeigu jis dar ir girdomas kuo nors iš buteliuko per čiulptuką, mažylis įpranta čiulpti, o neįtvirtintas įgimtas mokėjimas žįsti blėsta. Kai per tą laiką pienas į mamos krūtis pagaliau "ateina", jos (ypač jeigu neleidžiama žindyti per naktį) pritvinksta ar net sutinsta, ir tada jau tas nebemokantis gerai priglusti kūdikis burna sugriebia vien tik spenelį, nes krūtis pasidaro pernelyg apvali, kad mažyliui pavyktų apžioti daugiau - ir areolę. Čiulpiamas spenelis būna siurbiamas ir maigomas alkano ir nekantraus kūdikio dantenomis, o tai yra dažniausioji, įprastinė priežastis atsirasti spenelių skausmams ir žaizdoms.
Paklausos ir pasiūlos dėsnis: žindant skatinama pieno gamyba
Skausmas slopina pieno tekėjimo refleksą, dėl to kūdikis gali likti neprivalgęs, o krūtyje pasilikęs pienas stabdo naujo pieno gamybą, nes motinos krūtys - ne taupyklės, pienas jose nesikaupia ilgam. Pieno gamyba krūtyse vyksta pagal paklausos ir pasiūlos dėsnį, dalyvaujant motinos hormonams: kuo daugiau impulsų kyla kūdikio burnai liečiant spenelio ir areolės nervinius receptorius, tuo daugiau iš motinos hipofizio į jos kraują išsiskiria ir į krūtų liaukas nunešama pieno gamybą ten skatinančių hormono prolaktino molekulių.
Antspeniai - ne pats geriausias pasirinkimas
Antspenio, kurio sluoksnis blokuoja kūdikio burnos tiesioginį sąlytį su krūties oda, o tuo pačiu ir slopina tuos prolaktino išsiskyrimą, taigi ir pieno gamybą, skatinančius impulsus, naudojimas nėra tinkamiausias pasirinkimas. Daug verčiau pasistengti kūdikį gerai priglausti prie krūties. O jeigu krūtis labai pilna ir kūdikiui sunku ją plačiai apžioti, prieš maitinimą galima truputį pieno išmelžti, kad sritis aplink spenelį suminkštėtų ir, "pasmailinta" tarp pirštų, ji lengviau tilptų kūdikio burnoje.
Tada spenelis atsidurs ne tarp dantenų, o toliau, ir saugiai išsitiesęs tarp liežuvio ir gomurio, ne tik nebus traumuojamas (todėl nereikės trumpinti žindymų), bet ir nejus skausmų, nors ir būtų žaizdotas po buvusių traumų. Be to, dirbtinis pieno ištraukinėjimas nėra nei tiksliausias, nei, tikriausiai, maloniausias būdas pasitikrinti, ar užtenka pieno.
